Šlapios Kjeragbolten paieškos

Norint pamatyti tikrąją Norvegiją, nėra ko gaišti laiko Osle, ar kituose didžiuosiuose miestuose, geriau tiesiu taikymu vykti ten, kur pilna atvirukinių norvegiškos gamtos vaizdelių. O jeigu dar patinka kalnai, aukštis ir ektremalūs pojūčiai, tai išvyka į Kjeragbolten yra absoliučiai rekomenduojama!!! :))

 

Kjeragboltenas - akmenukas įstrigęs tarp uolų maždaug 1 km aukštyje, nuo kurio atsiveria nerealūs Lysefjordo vaizdai, traukiantys ne tik ekstremaliuosius adrenalino fanatikus, bet ir smalsiąsias Norvegijos… AVIS :)))

Šiek tiek praktines info:

Žygis prasideda nuo Øygardstøl, parkingas kainuoja 100 kronų, reikia grynųjų. Kalnų batai būtini, gerą dalį žygio tenka kopti gan stačiomis uolomis besilaikant už grandinių + bristi kriokliais ir t.t.  Žygio trukmė +-2.5 val į vieną pusę (mes buvom optimistai ir galvojom, kad susisuksim per max 4 val pirmyn atgal) :) Rezultate sugaišome –apie 6 val. Bet apie viska nuo pradžių :)

Išvykome mašiniuku iš Oslo, tiesiai po darbų. Po 4,5 valandų kelionės kalnuotomis Norvegijos apylinkėmis, jau beveik visai sutemus pasiekėme tarpinę stotelę – Flateland camping (http://www.flatelandcamping.no/). Galima gauti namuką  už 350 kronų keturiems asmenims (tik reikia turėti savo patalynę, ir ne tik užvalkalus, bet ir pagalves ir užklotus.. ar bent jau miegmaišius). Plius jeigu nori 5 minučių karšto vandens duše, reikia turėti 10 kr monetų :) Mūsų kempingo nameliukai:

Taip pat reikia turėti omeny, kad orai norvegijoj ir kalnuose keičiasi žymiai greičiau ir neprognozuojamiau nei bet kurioje kitoje nekalnuotoje vietovėje, todėl vos pravažiavus keletą serpantininių keliukų, Oslo kaitrią saulę, pakeitė visiškai debesim aptrauktas dangus, lietus ir nieko gero nežadantys kamuoliniai debesys. Žodžiu žiauriai lijo :) Bet nuotaikos tai nei kiek negadino, o tik dar labiau pabrėžė dramatisk norvegišką gamtą.

Kėlėmės 8val ryto, nors pagal rekomendacijas reikia lėkt ant kalno kuo anksčiau, kad nereikėtų stumdytis su kitais žygeiviais. Lyja nesusotojant. Susipakavom savo lagaminėlius ir išjudėjom link Øygardstøl su viltimi, kad pravažiavus keletą kalniukų lietus apstos. 10.30val. mes jau vietoje. Lyja dar stipriau. Bet mums nė motais, turim tikslą, tad išsitraukem vadinamuosius "pončus" arba lietpalčius, apsirengėm termo aprangom ir į kelią!

O kelias ne toks jau ir paprastas, jau pirmąjį kalną įveikti reikėjo pasinaudoti grandinėmis, alpinistų terminais sakant - traversuoti. Nuo lietaus uolos slidžios, tai stengiamės neskubėti ir eiti atsargiai. Kaip vėliau paaiškėjo, kad tokius kalnus viso įlipti-nulipti, kitaip sakant perlipti reikėjo tris, vis aukštesnius vienas už kitą :)

Pirmasis kalnas įveiktas per nepilną valandėlę – plojam rankom, grandininiai keliai uolomis ne tokie jau ir baisūs. Vaizdai, nors ir per debesis, bet galingi!

Prieš akis dar vienas kalnas, upelis, mažumele pelkės arba skysto purvo kelio – bet mintyse jau džiaugiamės, kad įveikus šiuos sunkumus, už kalno jau išvysime kažką gero :) Viena žygeivė jau sukasi atgal, mes jaučiamės stiprūs ir nepalaužiami, keliaujam toliau, lietus stiprėja

Keliaujam jau 2 valandas, bet jokių akmenų įstrigusių tarp uolų nesimato. Sutinkam grįždinėjančius kitus žygeivius, klausiam ar dar toli. Gaunam atsakymą, kad jie nepasiekė Kjerago, nes priėjo vietą, kur reikėjo perplaukt upę, tai apsisuko.

Priėjom ir mes tą galingai atrodantį krioklį prie kurio stoviniavo ir nedrąsiai žvalgėsi dar keletas bendražygių. Norint pereiti krioklį, turi šoktį nuo akmens ant akmens per upę, skamba paprastai, bet esmė, kad tie akmenys vienas nuo kito nemažai nutolę, ir dar krioklio srovė nemenkai duoda, tai geriau jau pataikyt ten kur reikia :))

 2 žygeiviai kolegos peršoko, kiti 2 apsisuko atgal, o mes dar biški pastoviniavę ir pamastę apie gyvenimą, jo prasmę ir t.t., sukaupėm drąsą ir įveikėm iššūkį. Jausmas geras, tik iškart neramu, kad dar grįžti reikės, o lietus nesiliauja, vandens srovė stiprėja :) Prieš akis dar nemažas kalniukas – už kurio jau tikriausiai pagaliau pasieksim tiksą.

Kelionė kažkaip prailgo, vis einam einam, o to kjerago nematyt, vėjas stiprėja, lietus nerimsta, jau užkniso :)

Dar valandėlę paėjus "lygumomis" pagaliau pamatom raudoną kuoliuką su užrašu KJERAG!!! Jeeee !!! Mes jau čia! Vaizdai geri, kriokliai bėga nuo uolų, tik aplink daug daug rūko ir tikrasis grožis slypi kažkur anapus. 

Bet kurgi tas akmenukas dėl kurio metėmės į šį žygį???

Pasiblaškę pirmyn atgal pagaliau kažkur gūdumoj pamatėm akmenuką. Ir sakydama "akmenuką" tikrai nepamažinu. Jis atrodo žiauriai mazas, čia gal dėl to, kad tas fjordas toks galingas. 

Kadangi siautė vėjas ir aplink buvo šlapia, tai net minčių nekilo lipti ant jo, nors tiesą sakant, nežinau, ar ir geru oru būtumėm drįsę ant jo kelti koją :) Aukštis žiauriai didelis, galva sukasi, atima kvėpavima. Pora nuotraukėlių ir sukamės atgal.

Iš tos euforijos net užsimiršom sekti raudonus, kelią žyminčius "T" ženklus. Priėjom kelio galą, prieš akis žiauriai didelis kalnas, kurio tikrai nebuvo, kai ėjom į priekį. Kilo panikut :) Domas ramiu balsu sako: "Man kažkaip nejauku, tikriausiai pasiklydom". O man jau stoja sirdis, darosi silpna. Primena filmo "pasiklydę kalnuose" scenarijų…Ką daryyyt??? Kur mestis?? Aš primygtinai reikalauju eiti atgal iš kur atėjom ir ieškot kelią žyminčių ženklų. Domo nuojauta kužda, kad tiesiog turim pakeisti kryptį link fjordo.

 Pakeitėm kryptį, horizonte jau matau raudonajį "T" ženklą. Širdis dainuoja. Mes išgelbeti!!!!! Tikrai menkas malomas būtų tokiu oru likti kažkur kalnuose tarp avių :)

 Mūsų draugas krioklys šįkart dar galingesnis, tų akmenų kuriais atšokavom į priekį jau nebesimato, vandens lygis pakilęs, reikia tiesiog bristi ir stengtis, kad srovė nenugriautų.
 Iššūkis įveiktas, tik batai nors buvo jau kiaurai peršlapę, bet dar plūstelėjo ledinio kalnų upės vandenuko į vidų :) O tai Domutį paskatino dar greičiau lėkti link finišo ir suteikė žmogaus voro savybių :) Visi kiti kelyje pasitaikantys sunkumai, tikros zuikio dainos :)

Po 6 ekstremalių valandų buvome šlapi iki triusikų gumytės, bet laimingi kaip niekad :) Šokom į sausus rūbus ir skriejom kalnais į šiltą trobelę.