Lūkesčius pranokusi Laoso sostinė Vientiane

Taigi vietoj planuoto ankstyvo ryto, Vientiane atsidūrėm popiet. Jau pasienyje, o vėliau ir pačiam mieste pasitiko kai kam dar ir nepamiršti atributai: kūjis su pjautuvu, ir įvairūs darbo liaudį motyvuojantys plakatai :)

Čia antrąsykį tapom milijonieriais, bet šįkart tų milijonų tiek, kad jau spaudžia kišenę, viena kupiūra 50 000 vietinių :)

Pirmas šokas - tuktukų kainos. Gal ir Kambodža mus išlepino su tom mažom kainom, bet Vientiane tuktukai brangiau nei Bankoke. Ir posakis, kad laosiečiai nesidera, sostinėje negalioja :) Domas dar atkalė vieną užsispyrusio derybininko triuką, kai muša kainą pusiau, o jeigu nesutinka, numoja ranka ir išdidžiai nueina :) (labai svarbu rimta veido išraiška, ir užtikrintumas). Beveik 100% visi bėga paskui ir sako: okei okei :)

Apsistojom pigiausiam Vientiane hotely kažkokiam visiškai neaiškiam miesto gale, ne visai arti centro, bet užtai su baseinu :) tik kažkaip baseinas švara nedvelkė, tai aš nedrįsau maudytis, bet Domas ryte, kai teko laukti valandą vėluojančio autobusiuko į Vang Viengą visgi pokštelėjo. Nuotraukoj atrodo viskas geriau nei iš tikrųjų :)

Dar kambaryje turėjom augintinį – driežą :) Na bet kondicionierius veikė, čiužinukas minkštas, o ko gi daugiau gali reikėti :)

 

Kadangi iš visos dienos liko tik pusė, tai ilgai nelaukę kareiviai išsiruošė į žygį. Pirmas punktas – triumfo arka Patuxai, pastatyta iš amerikietiško betono skirto oro uostui :) Ech tie laosiečiai, tikri menininkai, kam jiems oro uostas, kai gali triumfo arką pasistatyti :) Prancūzų įtaka miestui irgi labai ryški, pakilus arka galima pamatyti ir paryžietiškus eliziejaus laukus, ir fontaną prie eifelio bokšto ir šiaip visas miestas pilnas prancūziško stiliaus kavinukių, kepyklėlių, croisson‘ų ir bagetų :)

 

Kitas punktas – garsioji šventykla primenanti lotoso žiedą - Pha Tha Luang. Na ir ką galim pasakyt, ne viskas auksas, kas auksu tviska :) Šventyklėlė jau pavargus, iš toli tikrai atrodo auksinė, tviskanti, bet pamačius iš arčiau truputuką apleista, parūdijus. Bet jau šventyklų aplankėm tikrai lig soties :) Kaip didžiausi budistai.

Kadangi sostinė Azijos mastais nedidelė (tik apie 200 000 gyventojų), tai pusdienuko tikrai užteko susidaryti įspūdžiui. Palyginus su Bangkoku ir Phnom Penhiu čia matėsi mažiausiai skurdo, automobiliai visi apynaujai, žmonių nedaug, visiška ramuma. Domui kartojau, kad net nesijaučia, kad vienoje iš Azijos sostinių esam :)

 

Aplankę garsenybes patraukėm sutikti saulėlydžio link Mekongo, kuris tikriausiai dėl sausojo sezono pasirodė gerokai išsekęs, na bet alėja prie upės puikiai sutvarkyta :)

 

Kas dar labai faina čia, kad visi turgavotojai nesiūlo įkyriai pirkti jų prekių, ir to „heleu leidyyy“ arba „halou myyyyster“ beveik negirdėjom :) Užtat visi vaikai sveikinasi ir noriai pozuoja :) Čia  chebra iš mokyklos netoli mūsų viešbutuko. Kai Domas norėjo nufotkint keturis sustojusius, tai penktas pamatęs kas vyksta atbėgo iš kitos gatvės pusės, kad į foto patekt :)

 

Spėjom išbandyti ir laosiečių virtuvę, kuri pasirodė žiauriai aštri ir pasodino paskutinįjį karį ant puodo :) Padavėja dar pasitikslino ar norim spicy, pasakėm, tik "a litl", bet tas "a litl" ir tai išdegino visas šachtas :)

Apsižvalgę ir pasisotinę suderėjom su paskutiniuoju tuktukininku, kuris pasirodo ne iš kelmo spirtas. Paleidęs mus prie viešbučio išsitraukė nemažą maišą žolytės ir kukliai pasiūlė – maybe you want to buy some? :)

 

Kaip supratom narkotikai Laose nemaža problema, jau pasienio punktuose mirga iškabos, kad už narkotikų gabenimą ar pardavimą – mirties bausmė. Skaitėm, kad Laose daug civiliais rūbais apsirengusių policininkų siūlančių turistams žolytės, ar kitų narkotikų. Pasimovusiems ir nusipirkusiems iškart 500 $ baudytė, taip kad stengsimės atsilaikyt :))