Potyriai kertant Kambodžos sieną

Išaušo diena, kai turime palikti savo oazę Koh Change. Pagaliau įgavę bronzinį įdegį (tiksliau nusvilę kaip krabai, net 30 filtro kremas neapsaugojo), nusprendėme į Kambodžą vėl imti organizuotą pervežimą. Sienos kirtimas šioje zonoje labai komplikuotas, reikia keisti net kelis autobusus, tempti kuprines ant nusvilusių pečių menkas malonumas, o čia programa skamba labai patraukliai – viskuo bus pasirūpunta: keltais, persėdimais, vizom, žodžiu iš Lonely Beach per dieną turėtume pasiekti Sihanoukville (pagrindinis pajūrio miestas Kambodžoje). Ten pernakvosim ir kitą rytą kelsimės i Kambodžos salą Koh Rong – skaitėm bloguose, kad ten geriausi paplūdymiai Kambodžoje – keliausim patikrinti.

Taigi kelionė prasidėjo visai sklandžiai, šoferukas paėmė mus iš namų, nuvežė iki kelto, persikelėm į žemyną, tada kita šoferukė mestelėjo iki sienos, o ten ir prasidėjo nuotykiai J Pirmiausiai tai aišku klausiam kas toliau, juk sumokėjom iki pat Sihanoukville, o mergaitė tik moja, kad eitume link pasienio, o paklausus, kas toliau, kartoja „a do nau...a do nau“ :) 

 

Čia jau pradėjom galvot, kad bus mus neblogai išdūrę, niekas mūsų kitoj pusėj nelaukia ir teks antrą kartą mokėt, kad mus nuvežtų į galutinį tikslą, bet priėjus pasienį iškart pasitiko „agentai“, kurie čiupo už rankos ir jau vedasi į karantino punktą, atseit tikrinti ar nesergam. Net nespėjom susivokti, kai jau paėmė pasus, matuoja temperatūrą.. Buvom skaitę, kad tas sveikatos patikrinimas buvo visai nebūtinas ir čia tik vietinių išmištas nugręžti litukų nuo turistų  ir teko krapštyti po 20 tailandietiškų pinigų (2 Lt J), kad atgautume pasus. Kartu su mumis keliavo ir prancūzas, kuriam jau pagalbininkai paėmę pasą, norėjo užpildyti dokumentus vizai už dvigubą kainą :)

 

Mes kaip tikri apsiskaitę backpackeriai (ačiū Domui) jau turėjom pasidarę elektronines vizas, bet pamiršom vieną mažą smulkmeną – pasidaryti 2 el. vizos kopijas. Turėjom tik po vieną. Be 2 kopijų niekas per sieną nepraleidžia, dokumentų nepriėma. Iš Tailando jau esam išsiregistravę, grįžti negalim, o į Kambodžą neįleidžia :) Aišku iškart atsirado pagalbininkų, tie patys, kur tikrino temperatūrą, ir padarė mums kopijas. Žinoma, ne už dyką. Teko palikti dar 10 Lt J Šiaip įdomi organizacija, įdomu kaip žiūrėtų pasieniečiai, jei mes Lietuvoj kokiam suvalkų sienos kirtimo punkte atsidarytume savo kioskelį ir rinktume litukus iš turistų :)

 

Pagaliau praėjus pasienį, prisistatė mūsų vairuotojas, kuris ir turėjo nugabenti iki stoties. Praradę pasitikėjimą kambodžiečiais, atsisakėm duoti pasus vairuotojui papildomai kontrolei, kas be galo užrūstino mūsų šoferuką, pradėjo gąsdint, kad nenuveš iki vietos ir galėsim pėškom eit... Žodžiu nelabai svetingai mus pasitiko šita šalis, bet šoferis atsileido, pradėjo vežiot po pinigų keitimo punktus, pareikalavo dar duoti „smulkių“ už kelionę, tai davėm 12 Lt, kad tik paliktų mus ramybėj ir išleistų stoty, kad nepavėluotume į paskutinį autobusą į Sihanoukville J Palaukę gerą pusvalandžiuką laukinėj stoty su vietiniais, pagaliau sėdom į visai neblogą autiką su kondicionierium, kuris ir nuveš mus iki miestelio. Stoties foto:
 

 

Šiaip kirtus sieną, atsidūrėm visai kitam pasauly. Jau ir Tailando egzotika atrodo visai neegzotiškai. Čia ir keliukai iš žvyro, ir kur kas mažiau civilizacijos ir žinoma nagli ir kur kas skurdesni vietiniai. Bet reik tikėtis, kad čia tik pasienio ruožas toks J Rytoj jau būsim saloje ir galbūt galėsim papasakot ir apie šviesiąją Kambodžos pusę.

 

 

  

 

 

Dar atskiro pasakojimo vertas vietinių šoferukų vairavimo stilius. Aš tai tik džiaugiausi, kad sėdėjau nugara į kelią tai apie visus lenkimus posūkiuose, ant tiltų ir šiaip avarines situacijas sprendžiau iš bendrakeleivių reakcijos J Bet posakis „Stabdžiai tik bailiams“ Kambodžos vairuotojams tikrai tinka, ir nesvarbu ar žvyrkelis, ar mažas vingiuotas keliukas, spaudžia dugną, kad nes visas mikriukas kratosi J O lenkimas prieš iš priekio atvažiuojantį sunkvežimį, arba posūkyje ir prieš kalną, kur nesimato kas atvažiuoja irgi yra visai normalus dalykas :) Pagaliau mikriukui sustojus prie mūsų hotelio, širdis dainavo ir džiaugėsi gyvenimu :)