Pasimatyme su Koh Phi Phi

Būti Tailando pietuose ir neaplankyti Koh Phi Phi tikriausiai būtų tas pats, kas Paryžiuje nepamatyti eifelio bokšto. Taip, tai labai turistiška. Taip, kainos irgi turistiškos :) Bet geriau pagalvojus, visos gražiausios viečikės anksčiau ar vėliau būna atrandamos ir pritaikomos turistams. 

Jau ieškant kambario Koh Phi Phi supratom, kad mažų kainų era baigėsi :) Išsirinkom geriausiai įvertintą vieną iš pigiausių variantų (mums brangiausias per visą kelionę) - kambarį beach bare :) Iš komentarų šviečiasi, kad laukia 2 bemiegės naktys, nes gyvensim, galima sakyti, ant kolonėlių ir garso stiprintuvų :) Bet anot komentatorių mūsų laukia neužmirštami ugnies šou :)

Pirmas įspūdis išlipus į krantą toks įdomus sakyčiau :) Pripratę prie ramybės Koh Lanto, buvom iškarto pasitikti daugybės pakrantės agentų, kurie įkyriai siūlo savo long boat ir water taxi, pliažas pilnas laivų, kruizų, valčių ir katerių, vanduo lyg ir žydras ir skaidrus, bet paviršius visas tepaluotas nuo intensyvaus vandens eismo, centras - nesibaigiantis turgus ir žinoma pilna rusų turistų grupių :) Plius dar neapsakomas karštis ir ne itin maloniai pasitinkantis beach baro personalas (sutrukdėm žiūrėti serialą, tai šypsenų veide nebuvo) :)

Kad jau apsigyvenom pliaže, tai žinoma pirmas darbas – maudynės. Buvo taip karšta, kad net nekreipėm dėmesio į aplink plaukiojančias šiukšles ir apskritai parudavusį nuo laivų vandenį. Abu nukabinę nosį pagulėjom kokį pusvalanduką be žodžių savo šiukšlinam pliaže, kol Domui trūko kantrybė – teko greitai susirinkti daiktus ir keliaut ieškot geresnių vietelių. 

Na ir paėjus kiek nuošaliau, pakeliui į Long Beach, dar atradom pora „Lonely Beach“ – mažų švarių įlankėlių beveik be žmonių, kurios labai pakėlė ūpą ir kaip mat pataisė įspūdį apie Koh Phi Phi. O ir Long Beach labai fainas – ilgas platus balto smėlio ruožas, žydras vandenukas, taip kaip atvirukuose :) Aišku ir žmonių daugiau, bet galima rasti kokį pavėsiuką ir ramiai pasibūt!

Kainos šiek tiek brangesnės nei prieš tai lankytoje Koh Lantoj, bet tikrai ne kosminės. Nors Domas buvo įsikalęs, kad Koh Phi Phi žiauriai brangu - net bandė nieko nevalgyt kokį pusdienį :) kol galiausiai alkis nugalėjo ir teko nusipirkti litu brangesnių blynų nei prieš tai :))

Vakare lipom į aukščiausią salos vietą, view pointą, nuo kurio ir matosi visas Koh Pipės grožis. Nors sala labiausiai nukentėjusi nuo cunamių (viena banga dėjo iš vienos pusės, kita iš kitos...), bet iš tikrųjų labai graži – ir uolėti kalnai ir baltų smėlėtų pliažų galima rast, ir panorama labai graži nuo krantų atsiveria. Ir šiaip nusprendėm, kad mum labai patinka tokios vietos, kur galima užlipti ant aukšto kalno ir pažiūrėti į pasaulį iš aukštai :)

Na, o vakarinė dalis irgi reikalauja atskiro pasakojimo :) Visą dieną sukom galvą, kokią ten muziką mūsų bariukas leis iki 2 val nakties ir kokiu garsumu. Na ir ką, išmušus aštuntai valandai, stiprintuvai tik sucypė ir prasidėjo bytas :) iš pradžių nieko blogo – muzika ne visai piktybiška, ir nelabai garsi, betgi 21 val. garsusis ugnies šou, kurį galėjom stebėti praktiškai pro savo kambario langą :))

Tailandiečiai kūrybiškumu nepasižymi: visi pakrantės barai (jų kokia 20 mūsų pusėj) kiekvieną vakarą klientus džiugina tuo pačiu ugnies šou :) ir taip jau kokie keli metai :) O mes, kad jau gyvenam tokioj vietoj, tai teko pasiimti mylimuosius kibirėlius:)) ir stebėti, kas ten per renginys. 

Ttik tiems ugnies berniukams, kiekvieną vakarą po 2 valandas sukti tą ugnį tai tikriausiai nelabai didelis malonumas...:) Publika irgi įdomi, daugiausiai vyresni, su ekskursijom atvykę rusai :) Bet mūsų laimei, visas šou baigėsi vienuoliktą valandą ir galėjom ramiai išsimiegot prieš kitos dienos boat tripą :)