Iš Vang Viengo į Luang Prabangą ir pastebėjimai apie darbo pasiskirstymą

Atstumas tarp Vang Viengo ir Luang Prabango apie 250 km, bet kelionė trunka 6-7 valandas :) Kelias vingiuotas, serpantininis per kalnus, aukštyn žemyn, girdėjom, kad net ir stipriausius užsupa. Tačiau ekstremalių pojūčių kaip ir nepajutom – kelias gan platus, sugeba dvi fūros prasilenkt. Na, tie bambukiniai atitvarai gal ir neišgelbėtų slydimo atveju, bet kadangi važiavom sausuoju sezonu, tai tikrai nieko ten baisaus. Kanaruose šunkeliukai tikrai žymiai pavojingesni buvo. Čia daugiau pavojaus kelia vietinių šumacherių gazas-dugnas vairavimo stilius.

Kelias laikomas vienu gržiausiu Pietryčių Azijoj, bet įstabių peisažų nepavyko užfiksuot, nes visi kalnai ir uolos šiuo metų laiku skendi rūke, t.y. nieko apart kelio daugiau nesimato. Domas prisiskaitęs iliustruoto mokslo išaiškino, kad čia dėl to, jog dabar Laose žolės deginimo sezonas ir dūmai tarp kalnų neturi kur išsisklaidyt, todėl viskas tvyro rūke. Gal ir taip :) o gal ir ne :)

Vis dėlto, tik pasiekę savo naujus namus išlindom pasižvalgyt laukan ir sutikom visiškai iš veido iškritusį ir krūmuose išsivoliojusį prancūzą, kuris užklausė mūsų kelio ir nerišliai kažką murmėdamas parodė savo fotike nufilmuotą vietą, kur truckas, kuriuo jis bandė pasiekti Luang Prabangą, nuskrido nuo kelio. „Woman dead, baby dead, I‘m alive“ –žmogelis tikriausiai jautėsi lyg naujai gimęs... Visgi būna baisių nelaimių.

Kadangi po kalnuotos ir netrumpos kelionės ir patys buvom kažkokie praradę orientaciją, tai nieko doro tą vakarą ir nenuveikėm, apsižvalgėm po miestelį, susigalvojom ką veiksim kitom dienom ir žinoma tradiciškai išlenkėm happy hour kibirėlį viename iš laosiečių šeimyninių barų. Tipiškas vietinio restorano darbo modelis – tėvukas tvarko buhalteriją, mamukė virtuvėj sukasi, o mažiukai ieško klientūros ir padavėjauja :) Tai gavom ir mes tokią vieną mažiukę (max kokių 12 metų mergaitę) padavėjukę tam bare – tikra šefukė – šnapselį tik pilsto visiem :) ir dar nemokamai :) Prisitestavom laosiečių viskelio, tai žinoma ir kitą dieną ėjom į tą pačią vietelę, bet mus aptarnavusio mažiuko jau nebuvo, ir niekas viskeliu nepavaišino. Tai nusprendėm, kad gavo mažiukas namų areštą, kad tėvų viskį nemokamai klientams išpilstė :)

Dar kas įstrigo, kad visi turi pasiskirstę savo darbus, ir pavaduojančių šeimoje nebūna. Pvz. šeimos viešbutėly, kur buvom apsistoję, mums pusryčius visada darydavo šeimos jauniausia. Vienąrytą atsikėlėm ankščiau, kai jauniausioji dar miegojo, tik mamukė sukosi virtuvėj... bet į mamukės darbų sąrašą tikriausiai neįėjo pusryčių gamyba, tai išvertėmažiuką iš lovos, ta visa apsimiegojus mums tepa sumuštinius, o mamukė su išmaniuoju kažką žaidžia :)